2.3.1 Dermatofitijos

1F28.Y

Dermatofitų (Microsporum, Trichophyton ir Epidermohyton) sukeliama infekcija, kuri pažeidžia odą, plaukus ir nagus. Sukėlėjas perduodamas: žmogus žmogui arba gyvūnas žmogui. Pagal sukėlėją grybelines infekcijas sukelia dermatofitijai, mielių arba pelėsiniai grybeliai.

Pirminė grybelinė infekcija atsiranda sveikoje odoje arba jos priediniuose organuose (naguose, plaukuose). Antrinė mikozė susidaro cheminių veiksnių pažeistoje odoje, sergant endokrininėmis ligomis, esant imunodeficitui. Daugiau nei 80 proc. nagų grybelinių infekcijų sukelia dermatofitai (dažniausiai T. rubrum). Grybas dažniau pažeidžia pėdas nei rankas

Plaukuotoji galvos sritis:

• Trichofitija: prasideda plauko maišelyje ir aplink jį. Gilūs skausmingi mazginiai infiltratai arba paviršinės pustulės. Skiriama barzdos, tinea barbae, arba skalpo, tinea capitis, pastaroji dažniau būna vaikams.
• Susna, angl. favus. Iš plauko maišelio prasidedanti grybelinė infekcija, kuriai būdingas ypatingas pleiskanų susidarymo pobūdis. Aplink plauką susidaro nemalonaus, į pelių šlapimo kvapą panašus geltonos spalvos pleiskanų luobas (skutulė), 2–4 mm skersmens, centre įdubęs, švyti Vudo lempoje žaliai, pašalinus skutulę lieka erozija. Dažniau serga vaikai, pažeidžiama plaukuotoji galvos dalis, lieka randinė alopecija.
• Mikrosporija. Apskritas pleiskanojantis alopecijos (išplikimo) židinys su nulūžusiais plaukais. Vudo lempos fluorescencinėje šviesoje pažeisti plaukai švyti žaliai. Grybelio augimas vyksta plauko maišelio viduje. Labai užkrečiama grybelinė infekcija, dažniausiai plaukuotoje galvos dalyje, vaikams. Alopecija – grįžtamojo pobūdžio.

Delnai ir padai: viena dažniausių grybelinių infekcijų, skiriamos trys klinikinės formos:

1. Tarpupirščių (dažniausiai didžiojo ir bevardžio) šlapiavimas, pleiskanojimas, įtrūkimai.
2. Hiperkeratozinė: difuzinis viso pado paviršiaus pleiskanojimas, raginio sluoksnio sustorėjimas; dažnai klaidingai diagnozuojama sausa oda.
3. Pūslelinė / dishidrozinė: pažeidžiamas pėdos skliautas, didžiojo ir mažojo pirštų galai, intensyviai niežtinčios pūslelės, erozijos, pleiskanos.

Nagai: onichomikozė. Diferencijuoti nuo pažeisto trauminės kilmės nago augimo sutrikimo. Pagal klinikinius požymius gali būti nustatomos kelios nagų grybelio formos: a) vienpusė panaginė onichomikozė – dažniausia forma; b) baltoji paviršinė onichomikozė (baltos dėmės nago plokštelės paviršiuje); c) proksimalioji; d) distrofinė – būdingas ryškus nago plokštelės pažeidimas, ši forma yra trijų pirmųjų formų galutinė stadija.

Oda: dažniausiai žiedo formos, rausvos spalvos, aiškių ribų plokštelė, padengta pleiskanomis. Išcentrinis bėrimo augimas, kuriam būdingas blyškus centras. Įvairaus stiprumo niežėjimas. Kartais pustulės (uždegiminė forma).

Klinikiniai požymiai, laboratorinė grybelio diagnostika. KOH mėginio tiesioginė mikroskopija nustato esantį grybelį, tačiau neidentifikuoja rūšis.

Piodermijos, dermatitas, psoriazė, rožinė dedervinė, diskoidinė arba poūmė odos raudonoji vilkligė.

• Sukeliamųjų veiksnių (prakaitavimas, netinkama avalynė) valdymas.
• Vietinio gydymo pasirinkimas priklauso nuo vietos ir bėrimo pobūdžio: antispetikai (sol. Castellani); antigrybiniai preparatai (azolai, amorolfinas, ciklopiroksas arba terbinafinas); keratolitikai: salicilo arba šlapalo rūgšties tepalas (nagams, plaukams), salicilo spiritas. Formalino tirpalas arba jo analogas – batų dezinfekcijai.
• Sisteminis antigrybinis gydymas: azolai (itrakonazolis, flukonazolis), alilaminas (terbinafinas) ar griseofulvinas (plaukų grybelinei infekcijai).

Grybelio nustatymas (KOH paveikto mėginio tiesioginė mikroskopija – greitas tyrimo rezultatas); grybelio kultūros auginimas (trunka 3–4 savaites) patogeninei grybelio rūšiai nustatyti, PGR tyrimas (duomenys mažiau nei po 24 valandų).