2.2.7 Stafilokokinis nuplikytos odos sindromas

EA50.2

Naujagimių eksfoliacinis dermatitas, Ritter’io von Rittershain’io liga, stafilokokų sukeltas Lajelio sindromas, epidermolysis toxica acuta.

Ūminis eksfoliacinis dermatitas, dažniausiai mažiems vaikams prasideda otitu, faringitu arba konjunktyvitu.

Paviršinių odos sluoksnių pažeidimas, kuriam būdinga eritema ir platus epidermio paviršinių sluoksnių netekimas, panašus į odos nudegimą. Pažeidimo sukėlėjas yra A ir B toksinus gaminantis Staphylococcus aureus.

Ligos pradžioje atsiranda į skarlatiną panaši egzantema, subliūškusios netvirtos pūslės, kurios greitai savaime atsiveria ir sukelia platų odos atsiskyrimą. Ūminė eiga, sunki bendroji būklė.

Išplitusi visame kūne.

Pūslės dangą sudaro tik raginis epdermio sluoksnis (priešingai nei toksinės epidermio nekrolizės (TEN), kuriai būdingas viso epidermio pažeidimas), poraginės pūslės, akantolizė.

Greita eiga.

Sepsis, plaučių uždegimas.

Anamnezė, klinikiniai požymiai, histologija (tiriamas šaldyto pūslės paviršiaus pjūvis).

TEN (vaistų sukelta) pūslinė epidermolizė, lėtinė pūslinė vaikų liga (linijinė IgA dermatozė).

Sisteminiai antibiotikai, veikiantys stafilokoką, skysčių pusiausvyros atkūrimas (kaip nudegusiems pacientams): vietinio poveikio antibiotikai stafilokokų židiniui pašalinti, sidabro sulfazidinas, vonios, kompresai su dezinfektantais.